Dorothy James kūryba

Va ir Jūsų Didenybė tęsinys

-Tu kaip nesava,-pasakė Anne, kai judvi susitiko mokykloje pirmadienį.
Abi sėdėjo direktorių kabinete. Netrukus turėjo prasidėti pamokos.
-Man viskas gerai, Anne. Tiesiog prastai miegojau vakar, ir viskas. Nebūk įkyri,-pasakė Dorothy ir pasiėmusi rankinę, klasės dienyną išėjo iš kabineto vesti pamokos.
Uždariusi kabineto duris pasijuto stebima, ir apsidairė. Koridorius buvo tuščias. Nuskambėjo skambutis į pamoką ir Dora atsikvėpusi nuėjo į klasę. Atidarė duris ir įžengė į vidų stengdamasi per daug nesijaudinti. Pamatė, kaip visi mokiniai atsisuko į ją ir atsistojo. Dorothy visiems nusišypsojo ir pasisveikinusi leido atsisėsti. Mokiniai susėdo ir pradėjo plepėti, nors puikiai žinojo, kad per psichologijos pamokas geriau nė žodžio netarti be mokytojos leidimo. Dora nuėjo prie savo stalo ir griausmingai numetė dienyną ant stalo. Pasikabino rankinę ant kėdės atlošo ir atsisuko į klasę.
-Na, mokiniai, šiandien, kaip ir minėjau aną savaitę, paklausinėsiu jūsų iš kelių praėjusių pamokų.
Visi pradėjo tarpusavyje kuždėtis.
-Nagi.. Tik nesakykite, kad nesakiau.
Visi mokiniai tyliai tarė: „sakėte“.
-Na, gerai. Taigi kas yra psichologija? Pats paprasčiausias klausimas iš pirmosios mūsų pamokos. Sakiau šitą apibrėžimą mokėti kaip „Tėve mūsų“. Na? Kas pasakys.
Viena mokinė, Scarlett, pakėlė ranką. Dorothy atsiduso.
-Negi niekas be Scarlett nežino, kas yra psichologija? Na... Juk pirmąją pamoką išmokome.
Mokytoja matė, kad daugiau niekas nežino, tai tarė mokinei:
-Gerai, Scarlett. Pasakyk savo klasės draugams, kas yra psichologija.
Scarlett nusišypsojo ir pasakė:
-Psichologija yra mokslas nagrinėjantis psichikos reiškinius, jų kilmę, reiškimosi formas ir mechanizmus, taip pat ir psichiką, būdo, mąstymo, elgsenos ypatybes. Dažniausiai taikoma žmonėms, bet tiriama ir gyvūnų elgsena, t.y zoopsichologija.
Dora tarė:
-Šaunuolė. Nemaniau, kad taip gerai viską išmokai. O kiti esate apgailėtini, jei nesugebat išmokti tokio paprasto apibrėžimo. Gerai. Dabar paklausiu, kas yra... kūno kalba.
Penki mokiniai pakėlė rankas. Mokytoja liepė atsakymą pasakyti Jenny Majer.
-Kūno kalba yra įvairūs žmogaus gestai, pagal kuriuos galime nuspėti jo vidinę būseną ir kt. Taip pat galiu pateikti pavyzdžių.
Dorothy linktelėjo. Maždaug- sakyk.
-Pavyzdžiui, ant krūtinės sukryžiuotos rankos reiškia gynybą. Aišku nebūtinai. Koja ant kojos padėta sėdint, taip pat reiškia gynybinę poziciją ir ko nors baimę. Dar...
-Gerai, užtenka, Jenny. Matau, kad viską moki. Puiku,-pagyrė Dora. –O kitą pamoką padarysime atsiskaitymą iš praėjusių pamokų ir šiandienos. Tikiuosi, kad viską išmoksite ir manęs nenuvilsite.

Praėjus pamokai Dorothy dar pasiliko klasėje, nes norėjo sutvarkyti šį bei tą dėl mokyklos. Ji sėdėjo prie savo stalo ir tvarkė dokumentus, kai kažkas pabeldė į duris.
-Prašom,-tarė Dorothy ir pakėlė galvą pasižiūrėti, kas įeis.
Į klasę įėjo Anne. Ji džiaugsmingai nusiteikusi priėjo prie kolegės stalo ir pasakė:
-Labas. Kaip pamoka?
Dorothy atsiduso ir pasirėmusi galvą rankomis tarstelėjo:
-Neblogai. O tau?-pasidomėjo.
-Viskas tiesiog puiku. Mergaitės puikiai šoka.
Dorothy dirbtinai nusišypsojo ir palinko prie popierių. Anne pastebėjo, kad jos draugė visai nesidžiaugia tai susidėjo ant krūtinės rankas ir pasakė:
-Gal pagaliau pasakysi kas tau yra? Kažkokia nesava visą dieną. Ir manau, kad čia tikrai ne nemigos kaltė. Kažkas dar yra. Na? Ar pasakysi pagaliau.
Dorothy nustojo rašyti ir numetė rašiklį ant stalo ir pravirko.
-Kas yra? Kodėl verki?-nustebo draugė. –Donce paliko gal?
-Ne... Ne tai,-verkė mergina.
-Tai kas? Gal pasakysi?-kamantinėjo draugę Anne. –Nemanyk, kad aš viską taip ir paliksiu,-tarė ji ir išrūko kaip vijurkas pro duris.
Dora toliau kūkčiojo pasirėmusi rankomis galvą. „Privalau kreiptis į policiją. Nieko nebus. Aš nebeištversiu“,-galvojo Dorothy. Iš rankinės išsitraukė pakelį vienkartinių servetėlių ir nusišluostė ašaras. Pasiėmė veidrodėlį ir pažiūrėjo, ar tušas nenubėgo. Gerai, nes jis buvo atsparus vandeniui. Dorothy sumetė visus popierius į stalčių, apsivilko paltą ir užrakinusi klasę išėjo.

Ji sparčiai žengė policijos komisariato link. Apsidairė ar niekas jos nemato ir žengė į vidų. Dora nuėjo tiesiai pas viršininką Saulių. Jis buvo sena Dorothy meilė. Užlipo laiptais į antrą aukštą. Jai jau čia teko būti. Dėl Donato. Jis buvo neteisingai apkaltintas vagyste.
Atėjusi į antrą aukštą nuėjo prie policijos komisariato viršininko durų ir pabeldė.
-Prašom,-išgirdo ji balsą.
Pravėrė duris ir pamatė vyrą, sėdintį kėdėje ir kažką darantį prie kompiuterio. Jis pakėlė akis ir pamatęs Dorothy nusišypsojo.
-O, sveika. Šimtą metų nesimatėm. Kokie vėjai tave čia atpūtė?
Dorothy atsisėdo prieš Saulių ir atsiduso.
-Oi, kokių bėdų turiu tu net neįsivaizduoji, Sauliau...
Šis pakėlė antakius, nesuprasdamas apie ką ji kalbą.
-Kas nutiko? Atrodai tokia susirūpinusi.
-Ir nebe reikalo. Aš mačiau kas nužudė tą moterį sekmadienio rytą.

Fainai...
tęsk...

Nerealiai,greičiau tęsinį rašyyk!

nu tai tęinio

še skaitykit ;DD

Jis sėdėjo ant sofos savo bute ir žiūrėjo pro langą. Stebėjo praeinančius žmones. Galvojo, kas bus kita auka. Žinoma, niekuo nenusikaltusi moteris. Jo žmona jau nužudyta. Kitos moterys irgi turi būti negyvos. Jis jautė pagiežą ir neapykantą visoms pasaulio moterims. Edita ji išdavė su kitu. O jis taip ją mylėjo... Dėl to turėjo būti nužudyta. Vyras atsistojo ir priėjo prie spintos. Ištraukė palaidinę. Ji buvo Editos. Pauostė raudono šilko rūbą ir vėl numetė į spintą.

-Negaliu patikėti,-pasakė Saulius. –Kodėl iš karto nesakei?
-Negalėjau. Tas žmogus man paskambino ir pasakė, kad jei aš kreipsiuos į policiją, mirsiu.
Saulius iš stalčiaus ištraukė popieriau lapą ir pasakė:
-Surašyk viską kas buvo sekmadienio rytą. Ką darei pati ir ką matei.
Dora drebančiomis rankomis paėmė tušinuką, kurį davė Saulius ir pradėjo rašyti. Surašė viską su menkiausiomis smulkmenomis. Juk viskas, ką ji čia parašys, yra labai svarbu. Baigusi rašyti atidavė lapą Sauliui. Šis permetė akimis, ką Dora buvo parašiusi ir linktelėjo.
-Puiku. Gerai, kad kreipeisi į policiją. Padarysime viską, kas mūsų rankose, kad surastume tą žudiką. Jis, matyt, norės ir kitus žmones žudyti. –Bet tau reiks apsaugos. Nenoriu rizikuoti tavo gyvybe.
Jis pakėlė telefoną ir tarė:
-Inga? Pakviesk į mano kabinetą Aurimą,- ir padėjo ragelį. –Nesijaudink, viskas bus gerai,-pridūrė šypsodamasis.
Netrukus į kabinetą įžengė aukštas, tamsių plaukų vyriškis. Tai ir buvo Aurimas.
-Kvietėte?-paklausė.
Saulius linktelėjo ir trumpai išdėstė visą situaciją.
-Tau reikės saugoti šitą merginą. Man labai svarbu, kad ji visą parą būtų saugi. Dėl atlyginimo nesijaudink. Sumokėsiu tau dvigubai.
Aurimas nusišypsojo ir prisistatė Dorothy:
-Aš Aurimas. Malonu.
Dora atsistojo ir paspaudė ranką vyrui:
-Malonu, aš Dorothy. Tik kreipkis į mane „tu“. Nemėgstu formalumų.
Aurimas nusišypsojo. Jis Dorai pasirodė tikrai labai draugiškas ir mielas.
-Ačiū, Sauliau,-tarė ji ir išėjo iš kabineto Aurimo lydima.
Aurimas Dorą parvežė namo su savo mašina. Prieš išvažiuodamas pasakė:
-Gyvenu netoliese. Jei kur eisite man paskambinkite,-ir davęs telefono numerį išvažiavo.
Ji nuėjo į virtuvę ir išsivirė žalios arbatos. Nenorėjo valgyti, nors pietų metas jau seniai buvo praėjęs. Atsisėdo prie stalo ir gėrė arbatą nedideliais gurkšneliais. Jai nedavė ramybės mintis, kad žudikas visai netoliese ir gali bet kurią akimirką pasirodyti ir ją nužudyti. Staiga suskambo Dorothy mobilusis. Ji drebėdama pakėlė ragelį.
-Alio?
-Kodėl kreipeisi į policiją? Sakiau nieko nedaryti. Dabar mirsi,-tarė balsas ir padėjo ragelį.
Dorothy išmetė telefoną ant grindų. Jis su trenksmu nukrito. Dorothy užsidengė rankomis veidą. „Tikiuosi nemirsiu šiandien. Dar nesu pasiruošusi susitikti akis į akį su žudiku.“,-galvojo mergina. Norėdama užsimiršti ji nuėjo į miegamąjį ir atsigulė ant lovos.
Žiūrėjo nieko nereginčiu žvilgsniu į lubas. Staiga Dora išgirdo, kad kažkas rakina duris. Lyg laužiasi. Mergina siaubingai išsigando. Nežinojo nei ko griebtis. Širdis daužėsi pašėlusiu greičiu. Ji išgirdo žingsnius artėjančius link jos kambario. Dora pribėgo prie durų ir užtrenkė jas. Nubėgo prie komodos ir išsitraukė žirkles. „Jei ką ginsiuos“,-galvojo mergina. Netrukus durys prasivėrė. Ant rankenos buvo matyti pirštinėta ranka. Išniro ir žmogystos veidas. Tai buvo vyras. Jo veidą dengė kaukė. Sudėjimas buvo stiprus ir tvirtas. Kairėje rankoje buvo peilis.
-Labas, Dorothy.
Mergina sudrebėjo.
-Ko nori?-paklausė ji. –Įspėju aš turiu ginklą,-tarė ir atstatė žirklių smailąjį galą į vyrą.
Šis nusijuokė.
-Ko atėjau? Noriu, kad mirtum. Tu matei mane nušaunant moterį gatvėje. Pati puikiai supranti, kaip man tas nenaudinga...ir..
-Iš kur žinai mano vardą, ir kad aš čia gyvenu?
-Vienas paukštelis pačiulbėjo.
-Oi, koks šmaikštus,-pasityčiojo Dora.
Staiga vyras prišoko prie merginos ir užlaužė rankas ant nugaros. Dorothy net išmetė žirkles iš rankos. Ji pajuto peilio ašmenis prie gerklės.
-Na, gerai, matyt, toks mano likimas... Bet pasakyk, kodėl nori nužudyt mane?
Vyras nusijuokė.
-Dar klausi? Vienas dalykas- tu kreipeis į policiją. Antras- nekenčiu moterų, nes mano žmona išdavė mane su kitu. Už tai nekenčiu visos moterų giminės,-pareiškė.
Dorothy atsiduso.
-Tik dėl vienos moters?
-Užsičiaupk geriau nekalbėjus.
Dorothy išsigando.
Pajuto rėžiantį skausmą ir šiltą srovelę tekant kaklu žemyn. Akyse viskas aptemo...

O siaube
Tęsinį rašyk!!

tęsinįįįį..greičiau

Va tęsinys, gal kiek per trumpas bet tas pats :)

Dorothy pabudusi atmerkė akis ir apsidairė. Iš pradžių net nesuvokė, kur esanti. Vėliau atėjo mintis į galvą, kad ji kažkokiame bute ir guli kažkieno lovoje, bet tikrai ne savo bute ir ne savo lovoje. Priešais ant sofos sėdėjo kažkoks vyras. Dora atidžiau apžiūrėjo kambarį. Aiškiai tai buvo miegamasis. Sienos nudažytos ryškia raudona spalva. Lova buvo dvigulė, ant kurios gulėjo Dorothy. Tas vyras sėdėjo ant sofos, kaip statula ir spoksojo pro langą. Dora pasirėmė alkūnėmis ir įsižiūrėjo į vyrą. Jis atrodė gan jaunas. Tamsių kaip anglis palukų, žalių kaip smaragdas akių. Dora jam davė mažų mažiausiai trisdešimt metų. Staiga Dora pajuto siaubinga skausmą kaklo srityje. Ji pirštu palytėjo kaklą ir suvokė, kad ten būta didelės žaizdos. Mergina pagaliau prisiminė, kad jai kažkas perpjovė kaklą. Norėjo ją nužudyti... Ir Dorai dingtelėjo mintis, kad ją norėjo nužudyti tas vyras, sėdintis prie ją ant sofos ir tebežiūrintis pro langą. „Bet jis net nepanašus į žudiką“,-pagalvojo Dorothy. Vyriškis pamatė, kad mergina jau pabudo, ir pasakė:
-Labas rytas, gražuole.
Dora sumišo.
-La.a..b..as...-nedrąsiai ištarė ji. –Kiek dabar valandų?
Jis pažiūrėjo į laikrodį.
-Dešimta ryto.
Dora vėl atsigulė ant lovos.
-Ką aš čia veikiu?-paklausė ji.
Vyras nusijuokė ir pažiūrėjo į Dorą.
-Ką veiki? Aš norėjau tave nužudyti. Deja, man nepavyko. O, gaila... Nors išties buvo gaila tave buvo žudyti. Tu tokia graži,-sarkastiškai tarė.
-Klausyk, aš visai nenoriu su tavim ginčytis, tai greičiau paleisk mane.
-Net nesvajok apie tai. Laura, ateik trumpam čia,-pakvietė jis.
Dorothy pagalvojo, kas ta Laura. Į kambarį netrukus įžengė maža moterėlė. Ji buvo pagyvenusi, jos veidą vagojo viena kita raukšlelė. Jas galėjai pamatyti tik gerai į moterį pažiūrėjęs. Ji vilkėjo kažkokią suknelę. Ant šios buvo languota prijuostė.
-Taip, mielasis?
-Noriu tave supažindinti su savo dar viena auka. Tik šįkart nepavyko jos nužudyti,-didžiuodamasis pasakė vyras.
Moteris pažiūrėjo į Dorą ir jos veidą iškreipė liūdesio grimasa.
-Tik nesakyk, kad ir vėl užsiimi tuo..-sudejavo moteriškė.
-Ai, mama... Ji tik dar viena eilinė moteris, kurios nekenčiu,-tarė jis.
-Mantai, mielasis, baik visas šitas nesąmones. Vienu metu viskas buvo gerai. Dabar vėl pradėjai siautėti ir žudyti... Žinai, aš vieną kartą pasakysiu policijai. Man atsibodo tave dangstyti,-dėstė moteris.
Vyras, pavadintas Mantu, atsistojo nuo sofos ir žengė prie mamos. Ši susigūžė. Mantas paėmė mamos rankas į savąsias ir pasakė:
-Juk žinai, mama, kad viską darau tik Editos kaltės.
-Bet Edita tik viena moteris. Nesireiškia, kad kitos tokios pat,-bandė ginčytis Manto mama.
-Nesiginčyk su manim. Jei reikės, nužudysiu visas pasaulio moteris. O ši... Ai, nerūpi ji man,-abejingai tarė jis ir grįžo ant sofos.
Netrukus pasigirdo kūkčiojimas. Mantas apsiverkė.
-Jūs nė viena nežinot, kaip aš jaučiuosi. Jaučiuosi siaubingai. Man teko nužudyti Editą, nes negalėjau matyti jos kito glėbyje. O aš ją taip mylėjau... Taigi neturėjau kitos išeities kaip žudyti kitas moteris tam, kad užmuščiau tą liūdesį, kuris jau kelis metus mane kankina. Ir iš viso, nenoriu aš nieko žudyti...-guodėsi Mantas.
Dorothy nejučia nusišypsojo. Ji, pati nežinodama ką daro, žengė prie Manto ir atsitūpė prie jo. Uždėjo jam ranką ant peties.
-Mantai, esu psichologė. Galiu tau padėti. Nesvarbu, kad norėjai mane nužudyti. Svarbu, kad gailiesi.
Šis pakėlė ašarotas akis į savo auką.
-Tu kalbi su manim nuoširdžiai, Dorothy?
-Visiškai,-patikino mergina. –Mano pareiga padėti kitiems. Negaliu žiūrėti į tave abejingai.
Mantas staiga nusijuokė ir po akimirkos surimtėjo.
-Man nereikia niekieno gailesčio,-pasakė ir atsistojęs išbėgo iš kambario.
Laura visą tą laiką stovėjo tarpdury ir stebėjo šią graudžią sceną. Dora atsistojo ir papurtė galvą.
-Nieko nebus, ponia Laura. Mantui tikrai blogai... Jam reikia padėti, kol dar ne vėlu.

Tęsinio,Dora!!!

kažkur jau matyta.
žudikas debilas nepakenčiantis savo žmonos kito glėbyje. Perpjauna gerklę, o ta scena ' aš juk psichologė, mano pareiga padėti kitiems" turėjo sugraudinti ar kaip, nežinau koks turėjo būti rezultatas, bet mane jis prajuokino. Aš prie savo žudiko ne su pagalbom lyščiau. kur dingo moters silpnumas ir pan? jeigu jai jau perpjauta gerklė ir tavo aiškinimu tikrai didelė žaizda. o grįžtant prie žudiko... nu vargšelis diedelis, bet vistiek aš prie jo su pagalbom neičiau... tokiam norėtusi tik į snukį...
nu ką.. savo nuomonę pasakiau, tikiuosi nepyksi.
Ačiū už dėmesį...












P.S. laikausi tradicijos... Tęsinio.

Anne, neturėjau idėjų gerų ką parašyt. Šiaip niekas čia neturėjo sugraudint. taip ir turėjo būti. Žmogiškumas nugali neapykantą. Šiaip jai neįdomu neskaityk. O tam pasakymui, kad tęsiu tradiciją duodu nulį balų. Kokia čia dabar tradicija? nemtau nieko tradiciško. tiesiog jei viena patinka, tai ir parašys tęsinio. Kitam nebūtina to daryti.

ar aš sakiau, kad nepatinka?
per visas tavo istorijas tai vienintelis blogas dalykas kurį pasakiau, ir beja vienintelė iš visų tavo istorijų kuri man nelabai. nepatinka? nejuokink... visas tavo istorijas kaičiau pasičepsėdama (). Jei jau vienai pasakau savo nuomonę tai jau atrodo kad supykai...

Aš visada jautriai reaguoju į kitų kritiką. Suprask. Man nėra itin lengva jos klausytis...