Dorothy James kūryba

Na štai čia bus mano kūryba, kuri atseit kitų yra nereali ir labai faina. Žodžiu, čia bus mano kūryba ir galėsit skaityt. Dabar dar nedėsiu. Ir beje tęst tą istroiją, kuri buvo crazyschool ar ne? Čia kreipiuos į Mary ir buvusią Melissą (sorry dabartinio nicko niekaip negaliu išmokt)

Žinoma tęsk :vampire
Aš SCARLETT [Skarlet] :DD
Dabar išmok :DD

Tęęęsk :D
Tik nereklamuok to forumo :D neoriu jo prisimint..

štai biški daugiau įkėliau, nes priminimui kas buvo anksčiau :)

Praėjo penkeri metai. Ievai jau buvo dvidešimt. Ji turėjo savo butą Vilniuje. Studijavo teisę. Dabar ji sėdėjo koridoriuje prie klasės ir laukė kol ateis dėstytojas.
Per tuos penkerius metus daug kas pasikeitė. Ieva subrendo, pasikeitė. Tiek išvaizda, tiek charakteriu. Jos tėvai pasiliko gyventi Panevėžyje. Jie norėjo pasilikti ir ramiai sulaukti senatvės.
Netrukus praėjo rinktis Ievos kursiokai. Rytis, Arnoldas, Simas, Tadas. Kelios merginos: Regina, Gintarė, Gabrielė ir Goda. Ji draugiškai plepėjo su merginomis. Netrukus išgirdo nutilus vaikinus. Jie irgi kalbėjosi, o dabar nutilo. Ieva atsisuko į juos. Į jų pusę artėjo kažkokia mergina. Iš toli Ieva neįžiūrėjo jos išvaizdos, tačiau netruko pamatyti. Tai buvo kažkas neįtikėtino. Vaikinai žiūrėjo tai į tą merginą tai į Ievą. Ta mergina priėjo prie vaikinų ir paklausė:
-Sveiki. Ar čia Tomo Lukoševičiaus klasė?
Vaikinai linktelėjo ir toliau spoksojo į merginą.
-Puiku. Mes mokysimės toje pačioje klasėje. O, čia ir merginų yra,-nudžiugo ji ir žengė prie merginų.
Šios spoksojo į ją nieko nesuprasdamos. Mergina priėjo prie merginų ir prisistatė:
-Sveikos, aš Ugnė.
Ieva užsidengė ranka burną. „Negali būti, kad čia mano sesuo. Ir vardas toks pat, ir išvaizda...“,-galvojo Ieva. „kaip pagrobėjas galėjo jai duoti jai tokį vardą koks jau jos buvo? Kažkokia nesąmonė...“. Kai Ugnė pažvelgė į Ievą, jos akys išsiplėtė iš nustebimo.
-A a a..-sumikčiojo ji.
-Tu Ugnė?
-Jo. O koks tavo vardas?
-Ieva.
-Tik įdomu kodėl mes tokios panašios...-mąstė Ugnė.
-Mes seserys,-drąsiai tarė Ieva.
Ugnė žiūrėjo į Ievą paklaikusiomis akimis ir nesuprato, kad toji šneka.
-Tu, matyt, kažką maišai. Negali būti, kad mes seserys.
-Gali būti, Ugne. Po paskaitų eime į kavinę ir aš tau viską papasakosiu.
-Gerai,-tarė Ugnė vis dar nieko nesuprasdama.
Netrukus atėjo dėstytojas, pasisveikino su studentais ir atrakino klasę. Visi susėdo į savo vietas. Rytis mirktelėjo Ievai.
-Sveiki, studentai. Matau jūsų gretose naują merginą.
Ugnė atsistojo ir prisistatė:
-Taip, aš Ugnė Chamentauskaitė.
Tomas nusišypsojo ir pasižymėjo į blonknotą Ugnės vardą ir pavardę.

Po paskaitų Ieva su Ugne ruošėsi eiti į kavinę, kai prie jų priėjo Rytis.
-Na, merginos, kur einat? Gal ir aš su jumis galiu?-paklausė.
Ieva atsiduso ir pasakė:
-Ne, Ryti. Šįkart ne. Aš su Ugne turiu labai rimtą pokalbį.
Rytis linktelėjo ir pasivijo jau tolokai nuėjusius kolegas. Ieva su Ugne tylėdamos nuėjo į rūbinę, pasiėmė paltukus ir išėjo. Buvo vėsus ruduo ir medžiai jau metė pageltusius lapus. Ieva su Ugne ėjo „Pizza Jazz“ kavinės link. Gedimino prospekte buvo be galo daug žmonių. Netrukus Ieva pravėrė picerijos duris. Į jas tvoskė malonios šilumos gūsis. Merginos atsisėdo prie laisvo staliuko prie lango. Nusivilko paltukus ir pasikabino ant kabliukų, buvusių ant sienos. Prie jų priėjo daili padavėja ir atnešė meniu. Ji šiek tiek nustebo pamačiusias visiškai identiškas merginas.
-Manau, mes iš karto užsisakysime,-tarė Ieva ir pažvelgė į Ugnę.
Ši linktelėjo ir tarė:
-Man salotų su tunu ir capuccino kavos.
-Man graikiškų salotų ir juodos kavos.
Padavėja užsirašė užsakymą ir nuėjo.
Ieva neramiai sukiojo ant piršto buvusį žiedą.
-Nežinau, nė nuo ko pradėti, Ugne. Yra visko tiek pasakyti.
-Pradėk nuo pradžių,-padrąsino Ugnė.
-Gerai. Viskas prasidėjo nuo to, kai aš radau seną nuotrauką palėpėje. Man rodos, aš ją čia turiu,-tarė Ieva ir pradėjo raustis rankinėje, ieškodama fotografijos. –Štai, radau,-tarė nudžiugusi ir padavė nuotrauką Ugnei.
Ši pažvelgė į nuotrauką ir paklausė:
-Na? Kas buvo paskui?
-Toje nuotraukoje mano tėvai. Mama laiko mane. O tėtis tave. Tave buvo pagrobęs kažkoks vyras. Nuo to laiko tėvai tavęs nematė. Jie man pasakė, kad turėjau dvynę seserį. Tai va. Ir štai aš radau tave.
Ugnė negalėjo patikėti tuo, ką išgirdo.
-Viskas kažkaip netikra atrodo...
-Bet taip yra. O kur tu dabar gyveni?
Padavėja atnešė kavą. Ieva padėkojo ir gurkštelėjo kavos.
-Viena gyvenu. Dabar nebesistebiu kodėl mano vadinamasis „tėvas“ paliko mane. Nupirko man butą ir paliko mane ten. Kas mėnesį gaunu tam tikrą sumą pinigų išlaidoms. Šiaip savaitgaliais dirbu. Noriu pajusti tokį jausmą, kai yra leidžiami savu prakaitu uždirbti pinigai,-kalbėjo Ugnė.
Ieva klausėsi Ugnės ir negalėjo patikėti tuo, kad prieš ją yra jos sesuo nematyta šitiek metų.
-Ai, reikia pamiršti praeitį ir gyventi dabartimi,-jau linksmiau tarė Ugnė. –Geriau papasakok apie save.
-Kad žinok nėra ką pasakoti. Esu paprasta mergina.
-Ei, o tas Rytis tau patinka?
Ieva nuraudo ir išlemeno:
-Gal truputį.
-Ei... Įsikliopinai tu jį,-juokdamasi tarė Ugnė.

Ieva gulėjo savo kambary ant lovos ir spoksojo į lubas. Kažkas paskambino į duris. Ji atsikėlė ir nuėjo atidaryti. Kai atidarė jas už durų stovėjo Rytis, laikydamas didelę raudonų rožių puokštę. Ieva užsidengė ranka burną ir puolė Ryčiui ant kaklo.
-Užeik, Ryti.
Jis užėjo ir padavė Ievai rožes. Ši nuėjo į virtuvę ir, suradusi gražią vazą, pamerkė gėles.
-Kokios gražios,-pagyrė ji.
Rytis nusivilko paltą, nusiavė batus ir su Ieva nuėjo į svetainę. Abu atsisėdo ant sofos ir apsikabino. Rytis pakėlė Ievos smakrą ir pasakė:
-Kaip tu man patinki...-tarė jis.
Ieva pabučiavo Rytį.

Chi chi chi chi
Smagu :)

aišku bus, tuoj :)

Štai tęsinys, gal kiek ir per trumpas, bet jum tiks :)

Šis nusišypsojo ir pasakė:
-Na, ką dabar darysim? Kaip bus su mumis?
Ieva atsiduso ir pasakė:
-Klausyk, Ryti... Tarp mūsų nieko nebuvo ir nemanau, kad bus. Tie bučiniai... Aš jaučiu tau tik švelnumą ir nedidelę simpatiją.
Rytis linktelėjo ir tarė:
-Aš nenoriu, kad viskas taip pasibaigtų.
Ieva atsistojo ir nuėjo su chalatu į balkoną. Pasirėmė rankomis į turėklus ir žiūrėjo į miesto šviesas. Jos butas buvo dvyliktame aukšte ir visas miestas buvo kaip ant delno. Važinėjo mašinos, butuose degė šviesos. Rytis atėjo ir atsirėmė į turėklus.
-Koks gražus vakaras,-pasakė jis.
Ieva linktelėjo.
-Tik vėsoka.
Staiga Rytis pasakė:
-Gal išgeriam vyno?
Ieva pažiūrėjo į jį kaip į pamišėlį ir nusijuokė.
-Paprastai vyną geriu tik ypatingomis progomis.
-O aš manau, kad ir dabar yra ypatinga proga,-tarė jis ir nuėjo į virtuvę.
Ieva nieko nepasakė ir toliau stebėjo važinėjančias mašinas. Ji prisiminė, kad, kai buvo maža mėgdavo skaičiuoti pravažiuojančias mašinas. Netrukus Rytis atėjo su vyno taurėmis rankose. Ieva papurtė galvą į šonus, bet vis tiek paėmė taurę. Gurkštelėjo mažą gurkšnelį. Rytis irgi.
-Kodėl negalime bendrauti kaip...
-Kaip kas, Ryti? Noriu, kad viskas liktų kaip anksčiau.
Šis nusiminė ir nukreipė žvilgsnį į vaizdą pro balkoną. Jis sukiojo rankose taurę ir tarsi norėjo išpilti vyną pro langą. Jis išgėrė vienu mauku visą vyną ir padėjęs taurę ant žemės pabučiavo Ievą. Šios net ranka sudrebėjo, laikanti taurę. Taurė iškrito jai iš rankos ir garsiai sudužo. Merginos rankos apsivijo Ryčio kaklą. Jie abu bučiavosi kokias tris minutes. Rytis atsitraukė ir pasakė:
-Na, va. Dabar man viskas aišku. Tu myli mane,-ir tai pasakęs išėjo iš balkono ir nuėjo į prieškambarį ir apsivilko paltą.
-Myliu tave, Ieva. Pagalvok apie tai,-pasakė ir apsiavęs batus išėjo. Ieva klausėsi, kol nutolo Ryčio žingsniai koridoriumi. Ji atsirėmė į duris ir pravirko.
Ašaros sruvo merginos skruostais ir smaugė gerklę. Ši verkė kelias minutes ir staiga nustojo. Kaip užhipnotizuota nuėjo į balkoną ir paėmė Ryčio taurę. Pažiūrėjo į ją. Vėliau paėmė sudaužytosios taurės šukes ir suspaudė jas rankoje. Atgniaužė kumštį. Delnas buvo visas kruvinas. Ieva nuėjo į virtuvę ir išmetė šukes. Ryčio taurę padėjo ant spintelės, o pati nuėjo į vonią. Nusiplovė kruviną delną ir pažvelgė į save veidrodyje.
-Kaip Rytis galėjo įsimylėti tokia kvaišą kaip aš?-pagalvojo ji garsiai.
Ieva nuėjo į savo kambarį ir atsigulė ant lovos. Spoksojo į lubas kol akių vokai patys savaime nusileido ir ji užmigo.

Pabudo Ieva dešimtą ryto. Paskaitos turėjo prasidėti vienuoliktą. Ieva nuėjo į vonią, nusiprausė ir apsirengė juodais džinsais ir baltu megztiniu. Susišukavo plaukus, pasidažė ir tik išgėrusi žalios arbatos išėjo į paskaitas.
Ieva laukė savo kursiokių, sėdėdama ant palangės ir kvailai spoksodama į klasės duris. Netrukus pradėjo rinktis jos kursiokai. Atėjo Agnė ir Simona. Pasisveikino su Ieva.
-Kas tau, Ieva? Nekaip atrodai.
Ieva tik papurtė galvą ir toliau sėdėjo, spoksodama į duris.
Už pusvalandžio atėjo Tomas. Pasisveikino su studentais ir atrakino klasę. Visi suėjo ir susėdo į savo vietas.

fainai
tikiuosi bus gera pabaiga ;D

Nerealiai,laukiam tęsinio :gmo:

Ačiū u- komplimentus. Tęsinys bus nesijaudinkit ir su tikrai laiminga pabaiga :LR:

Nepykit panos, bet čia paskutinė dalis. Nusibodo tą pačia rašyt belekiek :D

Po paskaitų Ieva su Ugne nuėjo į parką pasivaikščioti ir pakvėpuoti grynu oru, pasidžiaugti rudeniu. Nors ruduo ir gana šaltas, bet visgi spalvoti lapai nukloję šaligatvius... Merginos sėdėjo parke ant suoliuko ir plepėjo. Ieva nebuvo labai linksma, bet stengėsi tokia būti.
-Kaip man patinka Ignas, Ieva... Kad tik tu žinotum...-su užsidegimu balse kalbėjo Ugnė.
Ieva apsimestinai nusišypsojo. Ugnė pastebėjo, kad sesuo kaip nesava.
-Kas tau, Ieva? Atrodai kaip nesava. Kas nutiko? Tu ir paskaitose buvai kažkokia mieguista, liūdna. Kas nutiko?
-Ai, nieko. Viskas puiku,-tarė Ieva.
-Manęs neapgausi, Ieva. Matau, kad tau kažkas ne taip. Noriu, kad pasitikėtum manimi, aš tavo sesuo.
Ieva visaip mėgino atsikalbinėti ir nieko seseriai nepasakoti, bet Ugnė buvo įkyri ir nepaliko sesers ramybėje.
-Gerai, Ugne, papasakosiu, kas mane slegia. Vakar vakare pas mane buvo atėjęs Rytis. Jis atnešė man nuostabių rožių puokštę. Vėliau mes nuėjome į balkoną. Jis pasakė: „Gal išgeriam vyno?“. Aš sutikau. Jis atnešė taures pilnas vyno ir padavė man. Išgėrėme kelis gurkšnius. Tada Ignas mane pabučiavo. Man taurė iškrito iš rankos. Tada jis pasakė: „Suprantu, kad myli mane, o aš myliu tave. Pagalvok apie tai“. Tada jis išėjo. Aš grįžau į balkoną ir paėmusi sudužusios taurės šukes suspaudžiau delne. Tada paėmiau Igno taurę, nunešiau ją į virtuvę, nuėjau į vonią, nusiploviau kruviną delną ir nuėjau miegoti,-pasakojo viską išsamiai Ieva.
Ugnė įdėmiai klausėsi. Nejučia ji paėmė sesers ranką ir atsuko delną į save. Ant delno matėsi kelios žaizdos.
-Ieva, mieloji...
Ši pravirko. Ugnė apkabino ją ir šnibždėjo paguodos žodžius. Kai Ieva nusiramino, pasakė:
-Nenoriu pripažinti to, bet myliu Rytį. Viskas taip painu ir sudėtinga... Nenoriu jo mylėti, bet myliu, ir viskas. Nieko negaliu sau padaryti.
-Žinai, pasakysiu tau vieną dalyką, Ieva. Meilė neklausia kada ir kur jai pasirodyti. Ji ateina tada, kai mažiausiai to tikiesi.

Praėjo savaitė. Rytis nesirodė paskaitose. Ieva aišku bandė apsimesti, kad nepastebi to, bet jos draugės buvo pastabesnės, nei manė mergina. Ieva vis klausinėdavo, kas yra Ryčiui, bet šie tylėdavo. Visi jau žinojo, kad abu jaunuoliai susikukavę.
Vieną dieną Ieva po paskaitų sukaupė visas jėgas tam, kad nueitų pas Rytį ir su juo pasikalbėtų.
-Eisi, pas jį?-paklausė Ugnė, kai judvi stovėjo prie universiteto paradinių durų.
Ieva linktelėjo.
-Esu tvirtai tuo įsitikinusi. Po to vakaro mano bute nemačiau jo. Reikia sudėti taškus ant „i“. Jau pribrendo reikalas tą padaryti,-tarė drąsiai Ieva ir atsisveikinusi su seserimi nuėjo spėriu žingsniu pas Rytį į namus.
Jis gyveno pačiame Vilniaus centre, taigi Ievai nereikėjo labai ilgai ir toli eiti. Netrukus mergina stovėjo prie Ryčio buto durų ir galvojo skambinti ar ne. Drebančia ranka paspaudė durų skambutį. Jis čaižiai suskambėjo. Netrukus duris atidarė kažkokia moteris. Ji buvo kokių 40-ies metų, vilkėjo mėlynus džinsus, raudoną plonytį megztinį ir juodus plaukus buvo susukusį į kietą kuodelį.
-Laba diena. Ar Rytis yra?
Moteris nužvelgė Ievą ir pasakė:
-Taip, o kas jo ieško?
-Aš. Mano vardas Ieva. Noriu su Ryčiu pasikalbėti ir išsiaiškinti vieną dalyką.
Moteriškė suraukė kaktą ir tarė:
-Manau, Rytis negalės tavęs priimti, nes jis serga.
-O kas jam?-sunerimo Ieva.
-Neprivalau nieko tau aiškinti. Iki.
Ieva nesiruošė visko taip palikti ir įkišo koją tarp durų, kad toji moteris negalėtų jų uždaryti.
-Koks įžūlumas!-supyko moteris.
-Niekur neisiu iš čia, tol kol nepasikalbėsiu su Ryčiu,-drąsiai tarė Ieva visai pamiršusi jaudulį.
-Kas ten, mama? Ko taip šauki?-išgirdo Ieva Ryčio balsą.
-Kažkokia Ieva ieško tavęs.
-Tegul ateina,-tarė Rytis.
Moteris atlyžo ir įleido Ievą į vidų. Kaip mergina suprato, ta moteris- Ryčio mama. Ji palydėjo ilgu koridoriumi į Ryčio kambarį. „O jis tikrai gražiai gyvena“,-pagalvojo Ieva. Iš tiesų butas buvo gražiai įrengtas. Skoningi baldai, interjero detalės. Netrukus Ieva jau buvo pas Rytį kambaryje. Šis gulėjo ant lovos ir spoksojo į lubas. Nei gyvas, nei miręs. Jis pažiūrėjo į Ieva lediniu žvilgsniu ir paklausė:
-Ko atėjai?
Ieva sumišo dėl tokio Ryčio šaltumo ir atsakė taip pat šaltai ir abejingai. Bent jau stengėsi.
-Atėjau pasikalbėti ir viską pagaliau išsiaiškinti.
Rytis nusijuokė:
-O ką tu nori išsiaiškinti. Man viskas labai aišku. Kas tau neaišku?
-Oi, koks šmaikštuolis,-sarkastiškai tarė Ieva. –Negi neatsimeni, ką kalbėjomės pas mane tą vakarą?
-Stengiuosi pamiršti.
-Aha, o kuo tu taip jau sergi? Tavo mamulė laksto paskui tave kaip paskui mirtiną ligonį.
Rytis atsiduso ir tarė:
-Aš ne fiziškai sergu. Mano siela sužeista. Netgi širdis, drįsčiau sakyti.
-Jo. O man širdies neskauda? Po to vakaro man buvo taip negera, nes supratau, kad myliu tave, nelaimingas asile!-suriko Ieva ir apsiverkė.
Rytis pakilo nuo lovos ir priėjo prie Ievos. Apkabino ją ir stovėjo taip kelias minutes. Ievos pečiai krūpčiojo ir ji stengėsi nustumti jį.
-Ir vis dėlto aš buvau teisus,-pasakė jis ir pabučiavo Ievą.
Ši stengėsi jam pasipriešinti, bet pastangos nustumti Rytį buvo lygios nuliui. Jis atsitraukė ir nusišypsojo.
-Tu dar šypsotis sugebi?-paklausė Ieva pro ašaras.
-O ko liūdėti? Mes ir vėl kartu, nors niekada nebuvome...

The end :)

Gražu :vamp:
Gaila,kad baigiai...Dar rašysi ką nors naujo?? :mlgs: :LR:
Labai laukiu! :skeletas

aišku parašysiu, tik pasiūlyk apie ką :)

apie forumietes :D

Galbūt man rašyti apie forumietes... :LR: ; DDD

ok :)

Galiu parašyt apie forumietes. Man tai negaila :) Fantazijos turiu užtektinai ;D

Rašyk :D

Gor,tikrai rašyk,ir čš vėliau GAL pabandysiu :skeletas
Šiaip aš vienam forume rašau istoriją,kiti sako faina,bet bėda,kad nesugalvoju pagrindinės minties ir tempiu tą istoriją...ech.

išsidavei ;D :H:

Štai parašiau apie forumietes. Vėliau įsitrauks ir daugiau žmonių, nes jų šioje dalyje nėra tiek daug. Kaip pavyko sakykit jūs

Dorothy ir jos draugė Anne sėdėjo jaukioje cinamonu kvepiančioje kavinėje ir gėrė arbatą. Abi linksmai šnekučiavosi apie mokinius ir mokyklą. Šiandien buvo šeštadienis ir jos, neturėdamos daug darbų, nusprendė susitikti ir paplepėti. Anne gyrėsi, kad neseniai susipažino su nuostabiu vaikinu.
-Jis aukštas, juodų plaukų ir toks fainas, kad tu žinotum...-kalbėjo ji.
Dorothy nuoširdžiai džiaugėsi draugės sėkme.
-Džiaugiuosi, kad pagaliau suradai savo tikrąją gyvenimo meilę.
Merginos plepėjo kelias valandas toje kavinėje, ir net nepastebėjo, kaip pradėjo temti ir atėjo vakaras. Prie jų priėjo padavėja ir pasakė:
-Atsiprašau, bet mes jau užsidarome. Jums jau reikėtų eiti. Ir štai jūsų sąskaita,-pridūrė ir nuėjo.
Dororthy pažiūrėjo į sąskaitą ir išsitraukė piniginę. Anne pažiūrėjo į ją ir pasakė:
-Taigi tarėmės, kad aš mokėsiu.
-Ne. Negi neatsimeni, kad aš šiandien moku,-paprieštaravo Dora ir padėjo reikiamą pinigų sumą ant padėkliuko su sąskaita.
Mergina apsivilko paltą. Jos draugė pasekė jos pavyzdžiu. Abi linktelėjo padavėjai ir išėjo iš kavinės. Paėjo truputį kartu ir atsisveikino. Dora patraukė į vieną pusę, o Anne į kitą.

Dora pabudo pažadinta savo kanarėlės čirškimo. Ši visuomet ją pažadindavo. Mergina atsikėlė ir priėjo prie augintinės ir pasakė jai:
-Na, nedėkingoji, ir vėl mane pažadinai... Juk žinai, kaip aš mėgstu pamiegoti...
Staiga Dora išgirdo kažkokį šūvį lauke. Ji pribėgo prie lango ir pamatė kažkokį vyrą bėgantį su ginklu rankoje tolyn gatve. Jis pasislėpė už kažkokio namo. Ant šaligatvio gulėjo kažkokia moteris. Dorothy užsidengė ranka burną ir pribėgo prie telefono. Jau norėjo skambinti, bet staiga jis suskambo. Dora drebančia ranka pakėlė ragelį.
-Tu nieko nematei,-pasigirdo vyriškas balsas.
-Kaip?
-Tu nieko nematei, ir nemėgink skambinti policijai. Pati būsi negyva. Aš tave stebėsiu,-pasakė balsas ir viskas.
Nepažįstamasis padėjo ragelį ir Dora susmuko ant grindų, prarasdama sąmonę. Po kelių minučių atsikėlė ir susiėmė ranka galvą. Atrodė ji tuoj sprogs. Staiga prisiminė tą skambutį. „Kreiptis į policiją negaliu. Ką tada daryti?“-galvojo ji. Atsikėlusi mergina nuėjo prie lango ir pažvelgė pro jį. Tą moterį jau kėlė nuo žemės atvažiavę greitosios pagalbos vyrai. „Tikriausiai vėliau atvažiuos manęs apklausti. Juk nusikaltimas įvyko šalia mano namų“,-pagalvojo Dora. Ji nuėjo į dušą ir atsuko karštą vandenį. Nusiprausi Dora apsirengė mėlynus džinsus ir juodą megztinį. Vėliau išsidžiovino plaukus ir nuėjo į virtuvę ko nors užkąsti. Iš šaldytuvo pasiėmė dešros, sūrio ir pasidarė sumuštinių. Išgėrė kavos.
Papusryčiavusi mergina nuėjo į svetainę ir atsisėdo ant sofos. Paėmė nuotolinio valdymo pultelį ir įjungė televizorių. Rodė žinias. Ir kaip tik žinių pranešėjas kalbėjo apie tą žmogžudystę. Dora perjungė kanalą, tarsi bijodama žudiko; jis stebi jos kiekvieną žingsnį...

Kaip įdomu lauksiu tęsinio

wow.
Apie mane?
kaip fainiai...

Nu kaip matai ir tu dalyvauji istorijoje. Bent iš pradžių. Netrukus parašysiu tęsinį