Simonos Fielding kuryba

Kursiu tą pati ką ir Anne ir Dorothy, bet stilius keisis. :D Dar šiandien nerašysiu pradėsiu gal rytoj ar poryt. :)

Meilė ir savižudybė
Labai skaisčiai švietė saulė. Tada buvo labai nuostabi vasara. Aš gulėjau ant lovos ir skaičiau labai įdomią, fantastinę knygą pavadinimu „Apokalipsė“. Staiga išgirdau balsą ateinanti iš pirmo aukšto:
-Egle, ateik valgyti!
-Tuoj mama!
Greitai nulipau laiptais žemyn ir atėjau į virtuvę. Ten pamačiau tėtį. Jis sėdėjo virtuvėje prie stalo ir skaitė laikraštį. Aš net nepasisveikinusi atsisėdau prie stalo ir nelaimingu vedu laukiau kol mama paduos valgyti.
-Egle, kas tau yra? Jau kelias dienas tu tokia.
-Ai, mama , neprisikabinėk. Nėra nuotaikos tiesiog ir viskas,-supykusi pasakiau.
Mano mama greitai padėjo omletą ant stalo, o aš iš karto pradėjau valgyti. Pavalgiusi aš išploviau lėkštes ir nubėgau į savo kambarį. Netyčia aš išgirdau kaip mano tėvai šnekėjo apie kažkokią kelionę. Pradėjau klausytis.
-Raminta, manau mums reikėtų išvažiuoti į kelionę, bet be Eglės,-kalbėjo mano tėtis Lukas.
-Bet, Lukai, ji negali būti viena.
-Kodėl ne? Juk jai jau šešiolika. Be to galėsim pabūti vieni, o ji pagalvos apie viską ką daro blogai,-pridūrė Lukas.
Mano mama šiek tiek pagalvojo ir pasakė:
-Na nežinau aš vis tiek nepaliksiu Eglės vienos nes atsimeni kai buvo jos keturioliktas gimtadienis?
-Ne neatsimenu.
-Eglė prisikvietė šešiolika bernų, o po viso vakarėlio vos mūsų namai nesugriuvo. Tikrai nenoriu, kad tai pasikartotų.
Aš klausiau ką kalbėjo mano tėvai. Kai jie baigė pokalbį aš nuėjau į kambarį. Atsiguliau ant lovos ir ilgai galvojau kodėl visi manęs taip nekenčia? Atsistojau priėjau prie veidrodžio ir pažiūrėjau į jį. Ten pamačiau save. Atrodžiau siaubingai. Juodi nešukuoti plaukai, apiplyšę džinsai, ir purvinos basos kojos. Gal reikėtų pasikeisti, bet nuo to nieko gero neišeis. Reikės tiesiog keisti elgesį ir būti nuoširdžiai, bet žinau lengva nebus. Tai štai dėl ko aš neturiu vaikinų. Jau nuo pat rytojaus pradėsiu keisti savo elgesį.ir būsiu atlaidesnė.

Neblogai, bet atrodo, kad įkvėpimo semiesi iš Dorothy, todėl tavo kūryba tik jos atspindys :)
Nepyk, čia mano nuomonė.

gal tu ir teisi, bet tikrai jei skaitysi manau turėtu patikti nes bus labai įdomu vėliau.

Įdomu, pratęsk.

Įdomu,laukiu tęsinio.
Kuri taip pat gerai kaip tavo sesė. :):

Rytoj būtinai parašysiu. :skeletas

Štai tęsinys

Aš visą dieną sėdėjau savo kambaryje nieko neveikdama ir laukdama, kol ateis rytojus. Galvojau, kaip tėvai jaučiasi, kai aš tokia savanaudė. Sugalvojau nueiti į parką truputį pasivaikščioti. Nulipusi laiptais žemyn apsiaviau dailias basutes ir išėjau į lauką. Nuėjusi į parką pamačiau tik vieną laisvą suoliuką po medžiu. Nuėjau ten ir atsisėdau. Kiek pasėdėjusi išgirdau balsą.
-Atsiprašau galėčiau čia atsisėsti?-paklausė balsas.
Aš atsisukau ir pamačiau jauną vaikiną stovinti man už nugaros. Ilgai nelaukusi pasakiau:
-Žinoma, prašau sėskis.
Vaikinas atsisėdo prie manęs ir pasakė:
-Na, jei jau sėdime šalia tai prisistatysiu- mano vardas Tadas.
-Aš Eglė,-malonu susipažinti pasakiau Tadui.
Aš sėdėjau šiek tiek paraudusi ir ilgokai nieko nesakiau. Staiga išgirdau Tado balsą.
-Gal tu čia netoli gyveni?-paklausė manęs.
Aš truputį patylėjau ir atsakiau:
-Taip netoli gyvenu dėl to ir dažnai čia vaikštau. Man labai patinka gamtos grožis.
Sėdėjau paraudusi kaip burokas ir nieko toliau nesakiau, bet kai pamačiau, kad po truputį temsta pasakiau Tadui:
-Gal aš jau eisiu nes pradeda temti.
-Na gerai eik aš tai dar truputį pabusiu,-pasakė Tadas.
Aš atsikėliau nuo suoliuko ir pradėjau eiti namų link. Dar spėjau pamojuoti Tadui prieš išeinant iš parko. Grįžau namo ir pamačiau mamą laukiančią manęs prie durų ir paklausė manęs piktu balsu:
-Kur po galais tu buvai?!
-Buvau parke. Negi negaliu niekur išeiti be tavęs?-paklausiau savo mamos.
-Na bent jau turėtum atsiklausti.
-Mama, aš jau nebe ta pati maža mergaitė kuri buvo prieš šešis metus,-pasakiau mamai ir nuėjau į savo kambarį.
Atidariau kambario duris ir įėjau į kambarį. Iš stalčiaus pasiėmiau savo pižamą ir nuėjau į dušą. Nusipraususi atėjau į savo kambarį ir padėjau savo rūbus ir užgesinau šviesą, atsiguliau ant lovos ir greitai užmigau.

Atsikėliau. Saulės spindulys apšvietė mano veidą. Aš atsikėliau, persirengiau ir nuėjau į virtuvę. Ten pamačiau ant stalo padėtus mielinius blynus su uogiene ir dar padarytą vaisinę arbatą. Aš atsisėdau ir pradėjau valgyti blynus. Viską suvalgiusi išploviau indus ir nuėjau į tėvų kambarį. Keista ten nieko nebuvo. Nuėjau į lauką ir pamačiau tėtį statantį pavėsinę. Priėjau prie tėčio ir pasakiau:
-Labas rytas, tėti, kur mama?
Tėtis mane pamatęs pasakė:
-Raminta nuvažiavo į parduotuvę nupirkti maisto,-pasakė mano tėtis.
Išgirdusi, kad mama išvažiavo, nieko nepasakiau ir nuėjau į kambarį. Ten atėjusi pasiėmiau knygą ir pradėjau ją skaityti. Po kelių minučių išgirdau, kad kažkas beldžiasi į duris. Nubėgau prie durų atidariau jas, o už jų stovėjo...

Na, šitas ne tiek sudomino kiek pirmasis. Šiek tiek netikslumų buvo:

Nusipraususi atėjau į savo kambarį ir padėjau savo rūbus ir užgesinau šviesą, atsiguliau ant lovos ir greitai užmigau.

(Trys ir viename sakinyje, ar negeriau būtų palikti tik paskutinį, o vietoj kitų dėti kablelius?)

Atsikėliau. Saulės spindulys apšvietė mano veidą. Aš atsikėliau, persirengiau ir nuėjau į virtuvę.

(Panašus atvejis. Du 'atsikėliau'. Vėl gi galėjo būti vietoj pirmojo-pabudau;pramerkiau akis;..)

Vat tokie maži netikslumai. Reiktų biškį patobulinti mano nuomone. Patarimas-prieš siunčiant perskaityk viską. :)

Bėje-laukiu tęsinio. :)

Jo gerai, kad pastebėjai

Nu va tęsinys gal ir įdomu. Nors man atrodo, kad nelabai.

... Tadas. Aš atidariusi duris stovėjau ir nieko nesakiau. Staiga jis prabilo:
-Labas, Egle, tikriausiai klausi kaip aš sužinojau kur tu gyveni. Ar ne?
-Tai ne žinok neklausiu. Ką tu čia darai?-papykusi paklausiau.
Tadas truputį patylėjo ir pasakė:
-Čia per didelis sutapimas pamanysi, bet aš gyvenu priešais tavo namą.
Aš išsižiojau ir išėjau iš namų į lauką. Jaučiausi siaubingai, nes kiekvieną dieną Tadas vaikščios į mano namus ir ateis be jokio tikslo. Po kelių minučių išgirdau mamos balsą sau už nugaros:
-Labas, Egle, kas šitas vaikinas?-keistu balsu paklausė mano mama.
-Jis mano draugas. Aš su juo susipažinau parke.
Mano mama šiek tiek pagalvojusi pasakė:
-Na tai malonu susipažinti. Aš Raminta.
-Malonu aš Tadas,- Tadas paspaudė mano mamai ranką.
Aš tyliai pasakiau Tadui:
-Nueik į mano kambarį, aš tuoj ateisiu.
Nuėjau į virtuvę- ten mama padėjo du maišus pilnus maisto. Aš pradėjau dėlioti prekes į šaldytuvą. Tai padariusi jau norėjau eiti į kambarį, bet mane mama sustabdė.
-Egle, nenoriu, kad tu bendrautum su kokiu nors bernu,-piktai tarė mama.
-Kodėl? Mama, tai vadinasi, kad aš jau draugų negaliu turėt?-su susijaudinimu kalbėjau.
Aš atsiplėšiau nuo mamos rankų ir nubėgau į kambarį. Greitai įėjau į kambarį ir užrakinau duris, kad niekas neįeitų. Tadas sėdėjo ant mano lovos ir pamatęs, kad aš liūdna, jis pribėgo prie manęs ir paklausė:
-Egle, kas nutiko? Kodėl tu tokia liūdna?
-Nieko, Tadai, tiesiog mes negalėsim bendrauti ir tiek,-nusivylusiu balsu pasakiau.
-Kodėl? Kas taip pasakė?-susirūpinęs paklausė manęs Tadas.
-Mano mama neleido, bet...
-Na, gerai, jeigu jau taip, aš eisiu.
Aš išlydėjau savo liūdnomis akimis išeinantį Tadą. Vos tik jis išėjo, aš puoliau į savo lovą ir norėjau verkti, bet susivaldžiau. Nusiraminusi pažiūrėjau pro langą- ten pamačiau einantį Tada namo. Šiek tiek pabuvau kambary ir greitai išbėgau į lauką. Bėgomis užlipau į namelį, kuris buvo medyje. Ten atsisėdau ant žemės ir galvojau, kaip mano mama neleidžia bendrauti su tokiu nuostabiu vaikinu. Buvau namelyje tol, kol sutemo. Sutemus nuėjau į kambarį ir persirengusi nuėjau miegoti.

Greitai atėjo rytas. Aš atsikėliau. Susitvarkiusi nuėjau į virtuvę ir sugalvojau pasidaryti sumuštinių. Priėjau prie šaldytuvo ir išsitraukiau dešros, sviesto, agurkų. Pasidėjau produktus ant lėkštės. Atėjau prie duoninės iš ten pasiėmiau duonos ir pradėjau darytis sumuštinius. Pasidariau ir pradėjau valgyti. Suvalgiusi įmečiau lėkštes į kriauklę. Ir nuėjau į lauką. Išėjusi pamačiau Tadą sėdintį ant suoliuko. Aš perėjau gatvę ir atėjau pas jį ir pasakiau:
-Ko toks nukabinęs nosį?
-Pykstu ant tavo mamos.
Šiek tiek pagalvojau ir pasakiau:
-Nesijaudink mes vis tiek susitikinėsim,-klastingu balsu pasakiau ir atsisėdau šalia Tado.
-Tai jau rytoj rugsėjo1-oji,-pasakė Tadas man.
-Taip gaila norėjau dar pailsėti.
Aš sėdėjau ir žiūrėjau į Tadą: norėjau, kad jis ką nors pasakytų, bet nesulaukiau.
-Tai aš gal jau eisiu. Nes mano mama pamatys tai tada bus blogai,-pasakiau Tadui ir išėjau iš jo kiemo.
Tadas man pamojavo ir vėl sėdėjo ant to suoliuko nei gyvas, nei miręs. Aš grįžau namo. Vėl nuėjau į kambarį ir sėdėjau ant lovos taip pat kaip ir Tadas.